Krištolo medalis – tai ne tik šaltas, negyvas papuošalas; tai apčiuopiamas „išryškinamas momentas“-atsižvelgiant į lūžio rodiklį, storį ir graviūrą, fiksuojančią akimirką. Jis remiasi ne atspindinčia danga, o būdingu aiškumu; jis remiasi ne dideliu dydžiu, o tiksliais aspektais, kad surinktų šviesą; dar svarbiau, kad jame gali tilpti ranka rašyto parašo šiluma, komandos nuotraukos džiaugsmas ir kliento pritarimas linktelėjimu: „Šis medalis tikrai mus atspindi“.
Praėjusią savaitę padėjau draugo įmonei paruošti pagal užsakymą{0}}pagamintą jubiliejaus lentą. Pradinis planas buvo nusipirkti paruoštą -bronzinę plokštelę, bet mes pastebėjome, kad: bronzinės plokštelės po trijų dienų papilkuoja, nuotraukose akinančiai atspindi šviesą, o graviūra lengvai lūžta. Perėjus prie krištolo, saulės šviesa šviečia kampu, o visa lenta atrodo apšviesta, užrašai tokie aiškūs, lyg būtų ką tik atspausdinti, net kablelis „2024·Together We Walk“ yra aštrus ir kampuotas. Dar labiau stebina tai, kad po dviejų pagreitintų teksto peržiūrų meistras, prieš pradėdamas graviruoti, tiesiogiai ištraukė peržiūros vaizdą sistemoje, kad patikrintų, ar viskas teisinga, -ne šablonas, o gabalas, tikrai „išaugintas“ kaip tik jums.